Dėl galimybės remti privačius veterinarijos gydytojus

 

DÄ-L SITUACIJOS PRIVAÄOEIOJE VETERINARIJOJE IR GALIMYBIŲ JÄ,, PATAISYTI
 
 
Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija (toliau – LVGA), vienijanti apie 900 narių, apjungia visose srityse dirbančius veterinarijos gydytojus. Tai veterinarijos gydytojai praktikai, veterinarijos gydytojai dirbantys valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (toliau – VMVT) ir jos padaliniuose (toliau – teritorinės VMVT), bei veterinarijos gydytojai užsiimantys veterinarine farmacine veikla. Nemažai veterinarijos gydytojų dirba laboratorijose, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje (toliau – LSMU VA), bei kitose srityse. 
Norime informuoti, kad atlikus paskutinių dešimties metų analizę paaiškėjo, kad jau po dešimties metų Lietuvos kaimuose, neliks kam ne  tik gydyti žemės ūkio gyvulių, bet ir atlikti privalomus užkrečiamų ligų profilaktikos darbus. O tai įtakojo keletas veiksnių. Po nepriklausomybės atgavimo, įvykus žemės ūkio restruktūrizavimui, tiek ūkininkai (gyvulių laikytojai), tiek veterinarijos gydytojai, dirbantys kaimo vietovėse, atsirado vienodose, rinkos principais grįstose, sąlygose. Situacija iš esmės pasikeitė, prasidėjus žemės ūkio rėmimui iš įvairių šaltinių (įvairios ES paramos lėšos: SAPARD, Kaimo rėmimo programos, Valstybės biudžeto). Žemės ūkio gamintojai buvo ir iki šiol yra remiami tiek tiesioginėmis išmokomis, tiek pagal atskiras programas (pieno, nitratų, jaunųjų ūkininkų, investicijos į žemės ūkio valdas, žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros gerinimas, žemės ūkio valdų modernizavimas, ir kt.).
 To pasekoje ūkininkai įsigijo reikiamą šiuolaikišką įrangą, mechanizmus, transporto priemones, pasistatė ir rekonstravo gamybai skirtus pastatus. Tuo pačiu metu nuolat vykdytos ir vykdomos ūkininkų mokymo programos, suteikiančios reikalingas žinias efektyviam ūkininkavimui (pvz., Žemes ūkio konsultavimo tarnyba). Tuo tarpu dėl privačių veterinarijos gydytojų buvo manoma, kad suveiks rinkos mechanizmas – išliks geriausi veterinarijos gydytojai, apsirūpinę naujomis žiniomis, įgūdžiais, įranga, technika, patalpomis, bus motyvuoti suteikti ūkininkams ir valstybei aukščiausio lygio paslaugas. Tačiau laikas parodė, kad buvo suklysta. Per paskutinį 15 metų laikotarpį į Lietuvos kaimą atėjo dirbti pavieniai veterinarijos gydytojai, kurie įsiliejo į Žemės ūkio bendroves, gyvulininkystės kompleksus, o vystyti individualią veiklą ėmėsi vos vienas kitas. Analizuojant tiesiogiai su žemės ūkiu dirbančių veterinarijos gydytojų amžių iš daugiau kaip 500 iš viso dirbančių veterinarijos gydytojų, iki 40 metų šiuo metu Lietuvos kaime, su žemės ūkio gyvuliais dirba 2,8 % veterinarijos gydytojų,  atitinkamai nuo 40 iki 50 m. – 19,4%, nuo 50 iki 60 m. – 69,4%. Vidutinis privataus veterinarijos gydytojo, dirbančio kaime su žemės ūkio gyvuliais amžius 54 metai! Taigi matome kritinę situaciją, kad po 10 metų, Lietuvos kaime, neliks kam ne tik gydyti gyvulių, bet ir atlikti privalomus užkrečiamų ligų profilaktikos darbus. Neužtikrinus ar praradus sveikos šalies statusą – prarandama galimybė laisvai vykdyti prekybą gyvais gyvuliais ar jų produkcija su kitomis ES ir trečiosiomis šalimis.
Veterinarijos gydytojų praktikų (veterinarinės praktikos licencijas turi 980 veterinarijos gydytojų), užsiimančių praktine veikla, kaip ir kitos veiklos sritys, yra reglamentuota teisės aktais kurie be veiklą reguliuojančių – reglamentuojančių nuostatų, numato ir nemažai prievolių, kurių įgyvendinimas yra reikalingas ne tik gyvulių laikytojui, bet ir valstybei. Tai ligų profilaktika, prievolė stebėti ir informuoti apie įtariamas ligas, vykdyti užkrečiamųjų ligų profilaktines priemones, o esant reikalui padėti likviduoti gyvūnų pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkius. Praktikuojantis veterinarijos gydytojas teisės aktais yra įpareigotas: dalyvauti VMVT įdiegtoje gyvulių laikymo vietų priežiūros sistemoje, sudaryti sutartį su teritorine VMVT dėl gyvūnų užkrečiamųjų ligų kontrolės laikymo vietose, analizuoti gyvūnų užkrečiamųjų ligų epizootinę situaciją ir riziką ir nedelsdamas pranešti teritorinei VMVT apie gyvūnų užkrečiamąsias ligas ir jų riziką gyvūnų sveikatai ir gerovei bei visuomenės sveikatai, imtis priemonių, kad gyvūnų užkrečiamoji liga neplistų, esant zoonozei, gyvūnų užkrečiamųjų ligų epizootijai, atlikti VMVT nurodytus veterinarinius darbus, teikti informaciją ir ataskaitas teritorinei VMVT, užtikrinti gyvulių identifikavimą, vykdyti teritorinės VMVT nurodymus bei teisės aktų reikalavimus nustatyti gyvulių gaišimo priežastis ir nurodyti gaišenų sunaikinimo būdą, užtikrinti higienos ir biosaugos reikalavimų taikymą, vykdyti Veterinarijos įstatymo, Veterinarijos praktikos licencijavimo taisyklių, kitų teisės aktų, reglamentuojančių veterinarijos praktiką, reikalavimus.
Privačių veterinarijos gydytojų, dirbančių kaimo teritorijose, prievolių įgyvendinimui reikalingi nemaži resursai, o valstybė nepajėgi padengti visų išlaidų. Privatūs veterinarijos gydytojai atlieka esminę rolę užkrečiamųjų gyvulių ligų kontrolėje, nuo jų techninių galimybių ir kvalifikacijos priklauso pirminė užkrečiamųjų ligų diagnostika, o tai tiesiogiai lemia tolesnes tarnybų galimybes stabdyti kelią ligos plitimui, finansinius nuostolius ūkiams, regionui, valstybei, jos statusui prekybai su kitomis šalimis ir t. t. Įvykus užkrečiamųjų ligų protrūkiui gyvų gyvulių ir gyvūninių produktų prekyba iš Lietuvos Respublikos sustotų ne tik į Europos šalis bet ir į trečiąsias šalis.
Kodėl veterinarijos gydytojo profesija kylant žemės ūkio lygiui (nauja technika, moderni pašarų ruošimo, pieno melžimo technika ir technologijos ir t. t.), nors ir tiesiogiai dirbdami su žemės ūkio subjektais, neturėjo galimybės įsigyti jokių darbo priemonių. Pajamos gautos už teikiamas paslaugas gali užtikrinti apsirūpinimą tik einamosiomis priemonėmis ir medikamentais. O naujausios rinkoje esamos ir būtinos įrangos ir technikos (mobilios veterinarinės staklės galvijų fiksavimui, įranga galvijų nagų apdirbimui, veterinariniai chirurginiai įrankiai, veterinariniai akušeriniai įrankiai, veršiavimosi įrankiai, pakelėjai galvijui, ultragarso aparatai ankstyvam karvių veršingumo nustatymui, lazerio aparatai ne medikamentiniam ligų gydymui, kompiuterinė technika ir specializuotų programų įsigyjimui, specializuota transporto priemonė ir kt.) įsigyti, privatūs veterinarijos gydytojai dirbantys kaimo teritorijose, negali. 
Mūsų asociacijos duomenimis ir ilgo laikotarpio analize, galime pagrįstai teigti, kad neradus galimybių paremti veterinarinės veiklos, kuri vykdoma kaime, ir paslauga teikiama žemės ūkio gyvulių laikytojams, negalima ne tik užkrečiamų ligų tinkama kontrolė ir gydymas, bet ir bendra, sparti gyvulininkystės raida numatyta 2012-2015 Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje. Be užkrečiamų ligų, šiandien yra daug problemų, kurių sprendimui reikia būti gerai techniškai apsirūpinus, greitai prisitaikyti prie besikeičiančios epizootinės situacijos, jas sprendžiant.
 
Kaip tai galima būtų padaryti? Mūsų manymu, tinkamiausia galimybė yra pasinaudojant 2014 – 2020 metų periodo ES struktūrine parama, ieškoti būdų, kaip paremti veterinarijos gydytojus dirbančius kaime su stambiais žemės ūkio gyvuliais ir pritraukti į kaimus privačius veterinarijos gydytojus tik baigusius LSMU Veterinarijos akademiją.
Pagrindinės problemos, kodėl į žemės ūkį neateina privatūs veterinarijos gydytojai ir kodėl tokia silpna dabartiniu metu dirbančių materialinė bazė:
1) dėl atskirų šakų rėmimo, atsirado pajamų netolygumas tarp veterinarijos gydytojo ir gyvulių laikytojų;
2) neturėdami pakankamai pajamų, veterinarijos gydytojai užsiima kitokia, papildoma veikla (apie 80% veterinarijos gydytojų);
3) jauni specialistai į žemės ūkį neateina dirbti iš esmės dėl dviejų priežasčių:
    a) neturi galimybės gauti startinio finansavimo;
    b) neturi pakankamai praktinių įgūdžių.
Teikiame  pasiūlymus kaip galėtų būti finansuojama privati veterinarinė veikla. Analizavome kaip veikia ūkininkų rėmimas ir, mūsų manymu, tai būtų pats geriausias modelis, kuris jau patikrintas ir aiškus tiek skirstymo, tiek kontrolės mechanizmas:
1) jaunojo veterinarijos gydytojo darbo patirties įgijimas kaime;
2) kooperacijos skatinimas ir plėtra;
3) jaunojo veterinarijos gydytojo įsikūrimas;
4) veterinarijos gydytojo materialinės bazės stiprinimas;
5) pagyvenusių specialistų pasitraukimas iš aktyvios veterinarinės veiklos.
 
Dabar konkrečiau pagal visus punktus.
1. „Jaunojo veterinarijos gydytojo darbo patirties įgijimas kaime“. Veterinarijos akademiją baigusiems veterinarijos gydytojams 2-3 metus sudaromos sąlygos dirbti pas patirtį turintį veterinarijos gydytoją. Jaunas specialistas įgyja patirties, susipažįsta su praktinio darbo aspektais, o patirties siekiantį specialistą į darbą priėmusiam veterinarijos gydytojui tai būtų pagalbininkas, galimybė atnaujinti teorines žinias. Kaip parama galėtų būti dalinai subsidijuojama darbo vieta.
2. „Kooperacijos skatinimas ir plėtra“. Priemonė, kuri galėtų iš esmės pakeisti situaciją ir privačios veterinarijos bei gyvulių augintojų santykius. Būtų sudaroma galimybė tobulintis, specializuotis, pavaduoti ir teikti kokybiškas paslaugas.
3. „Jaunojo veterinarijos gydytojo įsikūrimas“. Programa orientuota į veterinarijos gydytoją, įgijusį veterinarijos patirties (bent trejų metų „patirties įgijimo“, darbas kooperatyve, bendrovėje, užsienyje kito veterinarijos gydytojo priežiūroje ir pan.). Gavęs paramą veterinarijos gydytojas įgyja pareigą vykdyti veiklą bent 5 metus bet kurioje kaimo vietovėje ar vietovėse. Tai jaunas, iššūkių nebijantis specialistas, turintis tvirtą teorinį bagažą, įgijęs praktikos, dirbantis su žemės ūkio gyvuliais. Norint užtikrinti nenutrūkstamą specialistų kaitą, per metus reikia mažiausiai 15-20 tokių  veterinarijos gydytojų.
4. „Veterinarijos gydytojo materialinės bazės stiprinimas“. Stengiantis neatsilikti nuo naujausių technologijų, siekiant geriausio rezultato, būtina remti privačius veterinarijos gydytojus jau dalyvaujančius veterinarinėje rinkoje. Svarbu atnaujinti prietaisų, priemonių krepšelį, turėti tinkamą, kaimo keliais važiuoti pritaikytą transportą. Kadangi aktyviai dirbančių veterinarijos gydytojų Lietuvoje yra apie 500, per metus parėmus apie 100 veterinarijos gydytojų, gautume akivaizdų rezultatą. 
5. „Pasitraukimas iš aktyvios veterinarinės veiklos“. Visame pasaulyje veterinarijos gydytojo įdirbis labai vertinamas. Tai visų pirma bendravimas su klientais, sukaupta patirtis, turima materialinė bazė. Paprastai tas sukauptas potencialas ir nunyksta. Panaudojus minėtą priemonę būtų užtikrintas perimamumas. Tą puikiausiai galėtų padaryti LSMU VA baigęs, praktinių žinių įgijęs veterinarijos gydytojas. Kokia iš to nauda? Gyvulių laikytojas nepertraukiamai gautų paslaugą, jaunas veterinarijos gydytojas užsitikrintų darbo vietą, pasitraukęs iš aktyvios veterinarinės veiklos veterinarijos gydytojas – orią senatvę.
Ką tai duotų? Tai- kokybiška paslauga ūkininkui, savalaikė, profesionali pagalba valstybei siekiant užkardyti užkrečiamų ligų protrūkius, skaidrus finansų valdymas (paramai gauti turėtų būti deklaruojamos jau iki paramos gavimo pajamos). O svarbiausia būtų vykdoma tinkama užkrečiamųjų ligų kontrolė ir išlaikomas laisvos nuo užkrečiamų ligų šalies statusas, leidžiantis laisvą gyvų gyvulių ir jų produkcijos prekybą į ES ir trečiąsias šalis.
LVGA turi atlikusi išsamią analizę apie veterinarijos gydytojų amžių, pasiskirstymą (padengimą Lietuvos teritorijos), turi informaciją apie veterinarijos gydytojų poreikį ir specializaciją, visus skaičiavimus (taip vadinamą krepšelį), kuris būtinas veiklai pradėti ir vystyti.
Siūlome visokeriopą pagalbą ir kompetentingus LVGA atstovus, prie kurių prisijungus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bei LSMU VA specialistams, galima būtų prisidėti  ruošiant tvarkas paramai, duomenis apie specialistų esamą situaciją, poreikį ir kitą informaciją.
 
 

LVGA valdybos ir iniciatyvinės grupės vardu ,

Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos                                       

prezidentas     Vidmantas Bižokas

 
 

Parašykite komentarą

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti tinkamą svetainės veikimą. Tęsdami naršymą, jūs sutinkate su LVGA Privatumo politika.