LVGA istorija

Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjunga (LVGS) ir asociacija (LVGA)

ŠIMTMEČIO  PAKOPOMIS

Vienu balsu

1923 metų birželio 17 diena.

Įkurta Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjunga (LVGS).

Tai įvyko šeštaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. 1923 – iųjų viduvasary birželio 17 dieną, šeštadienį į Laikinąją sostinę Kauną iš visų šalies kraštų rinkosi veterinarijos gydytojai. Tądien Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos name – Kęstučio g. 15, kurio antrajame aukšte buvo ir Veterinarijos inspekcijos būstinė, prasidėjo Steigiamasis arba pirmasis suvažiavimas, kuriame buvo įkurta Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjunga(LVGS). Įdomu, kad suvažiavimą, kuriame dalyvavo 43 veterinarijos gydytojai, sukvietė prieš tai sudaryta laikinoji  jos valdyba.

Suvažiavimas, kurio pirmininku buvo išrinktas veterinarijos gydytojas. Kostas Jašinskas, vicepirmininku jo kolega Zigmas Mockus ir sekretoriumi Peliksas Mikšys, truko dvi dienas – šeštadienį ir sekmadienį. Jam svarstyti buvo pateikti trys klausimų blokai. Būtent: laikinosios valdybos pranešimas, Veterinarijos gydytojų sąjungos įstatų priėmimas, Sąjungos valdybos ir revizijos komisijos rinkimai; Krašto veterinarijos reikalų svarstymas; Profesinių veterinarijos gydytojų reikalų aptarimas bei  spaudos leidinio įkūrimas.

Suvažiavimas sudarė LVGS „organus“ – valdybą ir revizijos komisiją, kurių nariais tapo jau spėję pasižymėti aktyvia veikla veterinarijos gydytojai: Peliksas Mikšys, Petras Mironas, Justinas Kancleris Drapas, Kostas Jašinskas, Jonas Bielkevičius, Motiejus (Matė) Veitas ir Laurynas Lopas.  Veterinarijos gydytojas dr. J. Savickis rašinyje „Dar kartą apie pirmuosius veterinarijos gydytojų suvažiavimus“ („ Veterinarija ir zootechnija“ 1938 nr.6) yra nurodęs, kad pirmosios valdybos pirmininku tapo veterinarijos gydytojas Peliksas Mikšys, vicepirmininku vet. gyd. Petras Mironas. Kitų valdybos narių pasiskirstymas pareigomis nėra žinomas.

Į Sąjungos narius įsirašė visi 43 suvažiavimo dalyviai „vienu balsu.“ Nutarta, kad įstojamasis Sąjungos nario mokestis bus 5 litai, metinis 36 litai.

Jau birželio 19 – ąją, pirmadienį,  Kauno miesto ir apskrities viršininkui buvo pateikti ir greitai patvirtinti Sąjungos įstatai. LVGS žengė į gyvenimo areną.

Ištakos

Iš tikrųjų Sąjungos ištakos slypi daug giliau – jų reikia ieškoti dar  Nepriklausomybės aušroje. Buvęs LVGS valdybos pirmininkas, vėliau Veterinarijos departamento direktorius dr. Stasys Jankauskas yra nurodęs, kad „ L. Vet. gydytojų sąjunga buvo beveik tokio pat amžiaus, kaip ir valdinė Lietuvos vet. tarnyba.“

Dar 1918 m. lapkričio 24 – 25 dienomis tuometinis Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Veterinarijos skyriaus vedėjas dr. Elijošius Nonevičius Vilniuje sukvietė pirmąjį vet. gydytojų suvažiavimą, kuriame dalyvavo per 20 asmenų, daugiausia iš Vilniaus ir Gardino sričių.  Suvažiavimo dalyviai, be abejo dr. Elijošius Nonevičiaus parengtame  nutarime pažymėjo: „šiandien, atėjus laikui dirbti tėvynės dirvoje, suprasdami valandos svarbą, suglaustomis eilėmis stojame tarnauti kraštui.“ Tiesą sakant, tada ir tos gretos buvo labai retos, ir tarnystės vizija miglota.

Įdomu, kad  suvažiavimo  pirmajame nutarimo punkte nuspręsta „sudaryti veterinarijos gydytojų sąjungą, į kurią turėtų įeiti visi Lietuvos veterinarijos gydytojai. Sąjunga yra nepolitinė… įstatams paruošti išrinkta komisija.“

Šį siekį akcentavo ir antrasis vet. gydytojų suvažiavimas, sukviestas Kaune, pagrindinai vet. gyd. Jono Bulotos iniciatyva. Neatsitiktinai jau minėtasis dr. Stasys Jankauskas yra pažymėjęs, kad „šis nutarimas buvo įgyvendintas tik 1920 metais, Lietuvos vyriausybei persikėlus į Kauną, kur ir buvo sukviestas antras vet. gydytojų suvažiavimas, įsteigęs Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungą.“

Ši data – 1920 metai, įrašyta ir užjūryje išleistoje Lietuvių enciklopedijoje (t.33, p. 476). Praktiškai tai buvo kilnūs ketinimai ir poreikio telktis po viena vėliava išraiška.

Ryškesnes Sąjungos steigimo gaires numatė ketvirtasis veterinarijos gydytojų suvažiavimas, vykęs 1922 m. liepos 3 – 6 dienomis Kaune. Dr. J. Savickis, ypač domėjęsis savojo „cecho“ istorija, yra rašęs, kad „šio suvažiavimo nutarimai apėmė ne tik bendruosius veterinarijos sanitarijos reikalus, bet ir veterinarijos gydytojų profesinius: čia buvo tarp kitko jau konkrečiai – paryškinta mūsų – nutarta įsteigti Veterinarijos gydytojų sąjungą.“

Tai akcentuota vienoje iš suvažiavimo rezoliucijų, kurią dėl svarbos rašinyje cituojame: „ Veterinarijos jėgoms suvienyti ir ištobulinti bei naudingiau sutvarkyti veterinarijos reikalus krašte, suvažiavimas nutarė įkurti, prisilaikydamas Lietuvos nepriklausomybės pagrindų – paryškinta mūsų – profesinę veterinarijos gydytojų sąjungą.

Organizavimo darbą, būtent įstatų išdirbimą, įregistravimą valdžios įstaigose ir t. t. suvažiavimas paveda rinktai iš savo tarpo 6 asmenų komisijai ( P. Mikšys, Gogelis, J. Kancleris – Drapas, Sergijus Brazys, P.  Mironas ir Kognovickis; kandidatai: Kozelis – Poklevskis ir J. Bulota).

Kartu šiai komisijai pavedama laikinai eiti sąjungos valdybos pareigas, išleisti suvažiavimų protokolus ir pasirūpinti organo įkūrimu.“

Jau minėtasis Steigiamasis suvažiavimas, kuriam dirvą parengė  laikinoji valdyba, bendradarbiaudama su Veterinarijos inspekcija, vykęs 1923 m., šį siekį – įkurti LVGS, įteisino juridiškai.

                                         Ant nepriklausomybės pagrindų

LVGS nuo pirmųjų veiklos metų  prisiėmė atsakomybę už veterinarijos ateitį kaip savo misiją ir pradėjo energingai veikti. Jos tikslai ir veiksmų kryptys buvo numatytos ir įteisintos  įstatuose.  Svarbiausias Sąjungos siekis vienas – „ suvienijimas veterinarijos pajėgų, populiarinimui veterinarijos žinių, tyrinėjimui gyvulių ligų ir tobulinimui bei naudingesniam tvarkymui  veterinarijos reikalų krašte kuriama „Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjunga.“

Tačiau kelių šiam tikslui pasiekti daug, būtent: LVGS  užsiima mokslišku praktinių klausimų visuomenei aiškinimu veterinarijos, gyvulininkystės, pienininkystės ir kitų artimų mokslų srityse; sprendžia veterinarijos gydytojų gyvenimo ir darbo sąlygas; rūpinasi veterinarinės sanitarijos reikalais krašte; populiarizuoja veterinarijos mokslus… leidžia moksliškus ir populiarius veterinariją liečiančius veikalus, raštus ir laikraščius, rengia viešus susirinkimus, paskaitas, suvažiavimus ir parodas; rengia moksliškas ekskursijas… skelbia moksliškus konkursus, teikia stipendijas ir pašalpas ir t.t.

Galima manyti, kad  keletą mėnesių LVGS valdyboje pirmininkavo  Justinas Kancleris – Drapas, tačiau, kai jis buvo paskirtas Veterinarijos inspekcijos, greitai tapusios direkcija, o vėliau departamentu, direktoriumi, vairą perėmė Peliksas Mikšys. Jis pats yra sakęs, kad „teko pirmininkauti po to, kai nuo tų pareigų atsisakė Justinas Kancleris  – Drapas, o Kostas Jašinskas išėjo iš valdybos.“

Po pusantrų metų (1924 m. lapkričio 30 – gruodžio 3 d.) įvyko antrasis LVGS suvažiavimas, pažymėjęs, kad visur įvyko postūmis, vykdant Steigiamojo suvažiavimo nutarimus. Šių pokyčių atspindžius buvo galima regėti plika akimi net ir renginio salėje. Tarp 42 suvažiavimo dalyvių su sprendžiamojo balso teise dalyvavo  vadinamieji svečiai – 13 Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto veterinarijos skyriaus studentų su patariamuoju balsu.

Didelė dalis veterinarijos gydytojų buvo sąjungos nariais.

MetaiVeterinarijos gydytojų skaičiusLVGS narių skaičius
1924Nėra duomenų43
19338871
193410182
193511693
193612093

Lietuvos veterinarijos gydytojų sąrašas 1929 metais (be Klaipėdos krašto, „Veterinarija ir zootechnija“, 1929 m. sausio-balandžio mėn., Nr.1; iš  65 veterinarijos gydytojų 51 buvo LVGS narys):

Konradas Aleksa, Domininkas Aleksandravičius, Vincas Ambrazevičius, Karolis Avižienis, Jonas Bielkevičius, Jonas Bartkevičius, Sergijus Brazys, Andrius Brundza, Leopoldas Buividas,

Romualdas Buividas, Jonas Bulota, Juozas Butkevičius, Kazys Daugirdas, Aleksandras Dobrovolskis, Jonas Gediminas, Pranas Gelažius, Aleksandras Hurčinas, Jonas Jakimavičius, Stasys Jankauskas, Antanas Janulionis, Kostas Jašinskas, Zigmas Jurevičius, Juozas Kačinskas, Kostas Kanauka, Justinas Kancleris Drapas, Zigmas Kelpša, Bronius Kosarskis, Antanas Krasauskas, Jurgis Kutrevičius, Pranas Kvedaras, Mikas Levinas, Laurynas Lopas, Oskaras Lucas, Ksaveras Mašanauskas, Peliksas Mikšys, Jonas Milaknis, Petras Mironas, Zigmas Mockus, Stasys Mondžejevskis, Juozas Motiejūnas, Giršas Narunskis, Petras Nastopka, Jonas Noef, Alijošius Nonevičius, Aleksandras Poklevskis-Kozel, Pranas Poška, Petras Rutkauskas, Viktoras Sabaliauskas, Mauša Segalis, Giliaras Sipavičius, Alfonsas Skačkauskas, Paulina Sniečkienė-Sinbergaitė, Viktoras Sniečkus, Kostas Sokolskis, Vaclavas Stankevičius, Jurgis Šalkauskas, Bronius Šikeris, Pranas Šniukšta, Juozas Šukšta, Petras Švambaris, Juozas Toliušis, Kazys Trumpis, Vincas Tvarionavičius, Juozas Mykolas Užupis, Antanas Valentas.

Iš  65 aukščiau išvardintų veterinarijos gydytojų 51 buvo LVGS narys. Mokslus veterinarijos gydytojai buvo baigę Dorpate, Varšuvoje, Kaune, Novočerkaske, Brno, Petrograde, Charkove, Miunchene, Kazanėje, Gysene ir Vienoje.

Kitas džiugus ženklas – daugelio rankose pirmasis LVGA leidinio „Veterinarija ir zootechnija“ numeris, pasirodęs 1924 m. rugpjūčio mėn., mokslo ir praktikos veterinarijos ir gyvulininkystės mėnesinis laikraštis. Buvo išrinkta redakcinė komisija, kurios pirmininkas dr. Ksaveras Mašanauskas faktinai ėjo ir redaktoriaus pareigas. 1929-1937 metais redaktoriumi buvo dr. K. Kanauka, 1937-1940 metais dr. J. Savickis, o nuo 1940 metų dr. Antanas Pabijanskas. Žurnalas atspindėjo LVGS ir Veterinarijos departamento veiklą. Atspausdintas kur pigiau – „Dirvos“ bendrovės Marijampolėje spaustuvėje. Žurnalinio tipo, 68 puslapių. Leidėjų siekiai skiltyse „Nuo redakcijos“ ir  Konrado Aleksos, tada dar docento, straipsnyje „Laikraštį išleidžiant.“   Viena iš minčių – „toli gražu neužtenka laikraštį išrašyti, tiek turime pribrendusių opių klausimų, kurie visiems rūpi ir kurie privalo būti nuodugniai išnagrinėti, tad visi turime ir savo darbu prie jo prisidėti.

Sąjungos pirmininkas P. Mikšys, kalbėdamas apie valdybos darbuotę, nors ir pažymėjo, kad „nepasisekė pravesti savo nusistatymo, kad veterinarija taptų visiškai savistovi įstaiga,“ pasidžiaugė, kad jos nariai aktyviai dalyvavo, kuriant jaunos veterinarijos teisinę bazę, svarstant parengtus ir teikiamus Seimui įstatymų projektus, ginant teisėtus interesus, ypač dėl etatų, Ministrų Kabinete ir kitose institucijose. Veterinarijos direkcijos vadovas J. Kancleris – Drapas išsamiai kalbėjo apie „centro“ veikimą ir sustiprėjusį jo aparatą.

Plojimų susilaukė  valdybos pastangos, kuri „padarė pradžią laikraščiui“ ir kuri pasiryžo, kaip sakoma redakcijos žodyje, „pasiimti ant savo pečių tą sunkią naštą.“ Sąjungos nariai taip pat neliko nuošalėje ir savojo leidinio palaikymui nusprendė kas mėnuo skirti po 10 litų. Girgždėdami, strigdami, bet „Veterinarijos ir zootechnijos“ leidybos ratai sukosi beveik 16 metų.

Darnos ritmas, kuriam toną davė pirmieji LVGS veikimo metai, išliko ir toliau. Nors ir palengva augo narių skaičius, kaupėsi patirtis. Kasmet vyko Sąjungos suvažiavimai paprastai trunkantys dvi tris dienas, jų metu buvo pateikiami mokslinio turinio, patvirtinto praktikoje, pranešimai ir referatai, lankomasi pažangiose „Pienocentro,““Maisto“ bendrovių įmonėse ir pan. Veterinarijos departamentas taip pat pateikdavo informacinius pranešimus, neretai pelnydavo ir aštrios kritikos.

Karštų diskusijų ir jų fone gimusių rezoliucijų visuomet  sulaukdavo Veterinarijos skyriaus, įsteigto Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto sudėtyje, reikalai. Nuo siūlymų jį stiprinti, kviečiant profesorius į vakuojančias katedras, plečiant klinikinę bazę, iki reikalavimo  uždaryti ir siųsti studentus į užsienio šalis. Daug iečių sulaužyta, kol buvo pristabdytas, įgavęs pagreitį, veterinarijos technikų ruošimas ir dedamos pastangos įsteigti aukštąją mokyklą – Veterinarijos akademiją.

Sąjunga išsirūpino nuolatinio atstovo Žemės ūkio rūmų taryboje vietą, nors dėl 300 litų kasmetinio mokesčio kilo daug aistrų. Veterinarijos tarybos, patariamojo Veterinarijos departamento organo, veikloje taip pat dalyvavo jos atstovas.

1936 metais buvo papildyti LVGS įstatai, išsamiau nurodant esminius tikslus, narių ir valdybos teises ir pareigas, išplečiant narystės arealą, kad Sąjungos nariais gali būti paprastieji nariai, nariai patarėjai, garbės nariai ir nariai rėmėjai. LVGS  pastangomis pradėta rinkti lietuvių liaudies veterinarinės medicinos medžiaga. Sąjunga turėjo savo biblioteką.

Sąjungos įstatai numatė, kad ji „palaiko santykius su panašiomis vietoje ir užsienyje gydytojų sąjungomis bei draugijomis.“ Glaudžiausi saitai siejo Baltijos šalių kolegas. 1931 m. rugpjūčio 28 – 29 dienomis  Rygoje įvyko pirmasis trijų Baltijos valstybių veterinarijos gydytojų kongresas. Lietuvai atstovavo skaitlinga delegacija –  15 veterinarijos gydytojų, pagrindinai LVGS nariai, ir 5 veterinarijos specialybės studentai. Lietuvos delegacijos vardu kongreso dalyvius sveikino  dr. K. Aleksa, LVGS atstovavo dr. K. Kanauka. Referatus pateikė dr.S. Jankauskas ir minėtasis dr. K. Kanauka.

Antrojo kongreso, kuris vyko tik po ketverių metų pertraukos, dalyvius svetingai priėmė Talinas, jo maršrutas pasiekė net Suomijos sostinę Helsinkį. Ne vienam labiau suplakė širdis, kai aplankė savąją Alma Mater – Tartu universiteto veterinarinės medicinos fakulteto rūmus.

LVGS  pastangomis pradėta rinkti lietuvių liaudies veterinarinės medicinos medžiaga. Sąjunga turėjo savo biblioteką. 1936 metais seni sąjungos įstatai pakeičiami naujais, kuriuose žymiai išsamiau nurodyti tikslai, narių, valdybos teisės ir pareigos. Lėšas sudarė nustatytas narių mokestis ir veterinarijos gydytojo A. Brunzos turto palikimas pagal testamentą.      Marijampolės apskrities veterinarijos gydytojas A. Brundza visą savo turtą testamentu  užrašė LVGS, pagal kurį iš turto pajamų turėjo būti skiriamos stipendijos studijuoti veterinarijos mediciną jo giminėms, būtinai su pavarde Brundza.

1937 m. rugpjūčio 12 – 14 dienomis trečiasis Baltijos valstybių veterinarijos kongresas vyko Kaune, kuriame dalyvavo  ir veterinarijos draugijų atstovai iš Suomijos bei Švedijos. Iš viso per 180 žmonių. Mūsiškiai už svetingumą atsilygino su kaupu. Kongresas vyko  „aukščiausiu lygiu,“ jame dalyvavo kongreso globėjais tapę Ministras Pirmininkas J. Tūbelis, žemės ūkio ministras S. Putvinskis, krašto apsaugos ministras S. Dirmantas. Atidarant kongresą atvyko Seimo  Pirmininkas K. Šakenis. Buvo perskaityta keliolika referatų, vyko diskusijos , priimami nutarimai. Kongreso dalyviai apžiūrėjo Valstybinį veterinarijos bakteriologijos institutą, vieną iš „Pienocentro“ pieninių, „Maisto“ bendrovės eksportines skerdyklas.

Buvo numatyta plati kultūrinė programa – ekskursija į Pažaislio vienuolyną, muziejus, prie Nežinomojo Kareivio kapo padėti vainikai, sugroti penkių valstybių himnai.

Kitas kongresas turėjo  būti sušauktas po trejų metų 1940 – aisiais Latvijoje…

Bendrai susitarus, trijų Baltijos valstybių vardu išrinktas atstovas dalyvaudavo tarptautiniuose kongresuose. Antai, 1938 m. LVGS įregistruota tokio kongreso Ciuriche (Šveicarija) dalyve. Mūsiškiai vet. gydytojai, Sąjungos nariai, buvo deleguojami į simpoziumus, kuriuose buvo svarstomos veterinarijos aktualijos, daugelį su kolegomis užsienyje siejo asmeniniai ryšiai.

Solidarumo ir idealizmo dvasioje

1938 metais po Vasario 16 – osios Lietuva įžengė į trečiąjį gyvenimo dešimtmetį. Naujas gaires brėžė ir  Veterinarijos gydytojų sąjunga – „veterinarijos pagalbą padaryti tobulą, atitinkančią naujausiems veterinarijos mokslo reikalavimams, ir sykiu, kad ji būtų nebrangi ir lengvai prieinama visiems ūkininkams.“

Veikla LVGS, jos valdyboje, revizijos ir kitose komisijose buvo ir atsakomybė, kartais papildoma našta, ir kartu palanki dirva atsiskleisti valstybiniam mąstymui, pasireikšti profesiniam autoritetui, patekti visuomenės akiratin. Šią „akademiją“ per septyniolika metų baigė kelios dešimtys LVGS narių. Galima manyti, kad išskirtiniu uolumu pasižymėjo dr. K. Kanauka, prof. dr. K. Aleksa, dr. S. Jankauskas, buvę, ir ne vieną kartą, Sąjungos pirmininkai ar valdybos nariai.

Dauguma LVGS narių buvo ne tik autoritetai savo specialybėje, bet ir veiksmo bei pareigos visuomenei žmonės, patriotai, jiems nesvetimas altruizmas ir pagarba savo „korporacijai.“ Akivaizdžiausias to pavyzdys Marijampolės apskrities veterinarijos gydytojo Andriaus Brundzos poelgis. Jis savo nemažą turtą- žemę, sodą, namus, ambulatoriją paliko Sąjungai, kuriai, reikia manyti, jautė didelę pagarbą.

Neatsitiktinai dr. Stasys Jankauskas, prisimindamas savo kolegas, rašė, kad „su pasišventimu sąžiningai atlikdami savo pareigas, jie kėlė vet. gydytojo vardą visuomenės akyse. Savo suvažiavimuose svarstydami įvairius veterinarijos profesinius organizacinius klausimus, jie rodė nemažą idealizmą, didelį susiklausymą, tarpusavį solidarumą ir bendrų valstybės reikalų supratimą. Jie rėmė Veterinarijos departamento pastangas kelti mūsų veterinarijos lygį. Energingai dirbdami organizuotai ir pavieniai, atsiekėm laimėjimų, kuriais galime didžiuotis.“

1940 m. sausio mėn. 26 – 27 dienomis Veterinarijos akademijos rūmuose įvyko XVII-asis  LVGS suvažiavimas. Lietuvoje tuo metu buvo 141 veterinarijos gydytojas, Sąjungai priklausė 127 nariai, suvažiavime dalyvavo 97.  Jos valdybos pirmininkas prof. K. Aleksa, pateikdamas veiklos ataskaitą, “pasidžiaugė, kad suvažiavime pirmą kartą dalyvauja vilniečiai vet. gydytojai ir palinkėjo, kad ateinančiame suvažiavime jie jau mokėtų puikiai lietuviškai kalbėti.“ Vienas iš Sąjungos kūrėjų J. Bulota taip pat džiaugėsi, kad „veterinarijos gydytojų skaičius gražiai auga ir jų darbas neblogiausiai sekasi.“

Suvažiavime dalyvavęs žemės ūkio ministras J. Audėnas akcentavo veterinarijos apskritai ir Sąjungos narių indėlį “prie žemės ūkio pakėlimo.“ Moksliniai referatai buvo skaitomi modernioje Akademijos klinikų auditorijoje. Posėdžius baigė  šeštadienį 14 val., nusprendę, kad už orkestrą – 120 litų vakarienės metu sumokės iš Sąjungos kasos. Nesinorėjo tikėti, nors jau liepsnojo karas, kad ir Lietuvoje orkestrai nutils ilgam…

Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjunga užsienyje

     Antrojo pasaulinio karo metu į užsienį pasitraukė didelė dalis Lietuvos veterinarijos gydytojų bei Veterinarijos akademijos studentų. Pirmaisiais pokario metais jie susitelkė Vokietijoje, Hanoveryje,  kur 1946 metais atkūrė Lietuvos veterinarijos gydytojų  sąjungą, pavadindami Lietuvos tremtinių veterinarijos gydytojų  draugija. Pirmininku buvo išrinktas prof. dr. K. Alminas, o valdyboje buvo: dr. P. Pečiulis, dr. L. Gaudušas, V. Bagdonas (sekretorius). 1947 metais įvyko antras suvažiavimas  Augsburge , kur buvo išrinkta valdyba– pirmininkas dr. St. Jankauskas, sekretorius dr. P. Švarcas ir iždininkas dr. L. Gaudušas. Draugija rūpinosi, kad jos nariai galėtų emigruoti iš Lietuvos į saugesnę šalį, pirmiausiai į JAV ar Kanadą. Draugijos nariai puoselėjo viltį, kad pagaliau Lietuva bus laisva ir grįžę dirbs jos labui. Bet viltys blėso.

Panašiu pavadinimu – Lietuvos veterinarijos gydytojų draugija tremtyje 1949 metais buvo atkurta Čikagoje (JAV), kurią sudarė 76 nariai, veterinarijos gydytojai išeiviai.  Draugijai pirmuosius dvejus metus vadovavo dr. Stasys Jankauskas, 1951-1959 metais- dr. A. Milaknis,1959 metais pirmininku išrinktas  dr. Leonas Kriaučeliūnas (Leon K. Leonas), nariais dr. P. Gailiūnas ir dr. St. Stirbys. Draugija rėmėsi garbingomis LVGS tradicijomis,  stengėsi jungti ne tik į JAV atvykusius veterinarijos gydytojus, bet visus savo kolegas, pasklidusius plačiame pasaulyje. Veikimo sąlygos buvo visiškai skirtingos nei Lietuvoje, nariai pasklidę po įvairias valstybes. Draugija leido informacinį biuletenį, kurio vienas numeris buvo skirtas  Veterinarijos akademijos dvidešimtmečio sukakčiai pažymėti. Ji rengė metinius susirinkimus, gegužines ir tapo kolegų bendrystės priebėga. Bene didžiausias pasiekimas, kad Lietuvos veterinarijos akademija Kaune pripažinta akredituota aukštoji mokykla JAV ir ją baigusiems pripažintos veterinarijos medicinos gydytojų teisės.

Buvo leidžiamas biuletenis. 1957 m. balandžio 25 d. išleistas biuletenis Nr. 6 turėjo 33 puslapius ir buvo jubiliejinis, skirtas Kauno veterinarijos akademijos dvidešimties metų sukakčiai paminėti, buvo skelbiami Draugijos susirinkimų ir valdybos posėdžių protokolai bei kita aktuali informacija. Biuleteniai turėjo gana primityvaus sąsiuvinio išvaizdą. Tik 1969 m. gruodžio mėnesį išleistas numeris buvo panašus į tikrą žurnalą. Buvo dėtos didelės pastangos, kad gauti Akademijos pripažinimą JAV. Daug prie to prisidėjo draugija, kai jai vadovavo dr. A. Milaknis.

Draugija gausiomis aukomis dalyvavo JAV lietuvių visuomeninėje-kultūrinėje veikloje ir įstojo į Lietuvių fondą. Stambias sumas fondui aukojo daktarai: L. Kriaučeliūnas, K. Alminas, P. Jaras,

  1. Milaknis, J. Motiejūnas, A. Valiuškis ir kiti. 1969 m. rugsėjo 28 dieną Draugijos visuotinis susirinkimas išrinko dr. Stasį Jankauską pirmuoju garbės nariu.

Atkurtoji Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjunga ir asociacija

Lietuvoje Veterinarijos gydytojų sąjunga po ilgos okupacijos buvo atkurta  tik 1989 metais. Taip pat Nepriklausomybės atgavimo aušroje.

Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija (sutrumpintai LVGA)  nuo 1997 metų yra  visuomeninės organizacijos -Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos- teisių, pareigų ir turto perėmėja. Nuo 1992 metų Asociacija yra  Europos veterinarijos  federacijos (FVE)  narė. Asociacija taip pat yra Pasaulio veterinarijos  asociacijos (WVA)   ir Lietuvos žemės ūkio rūmų narė.

LVGA savo struktūroje turi šias sekcijas: Bendrosios praktikos veterinarijos gydytojų, Maisto kontrolės veterinarijos gydytojų , Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gydytojų bei Smulkiųjų gyvūnų praktikos veterinarijos gydytojų  sekcijas (ši sekcija įsteigta 2018 metais). Glaudžiai bendradarbiaujama su  Smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų ir Veterinarinės farmacijos asociacijomis, kurių vadovai yra LVGA valdybos nariai. LVGA turi Etikos ir Revizijos komisijas.

Asociacijos tikslas

Jungti veterinarijos gydytojus, remti veterinarijos mokslą, švietimą ir praktiką, informuoti visuomenę apie veterinarinės medicinos pasiekimus, ginti asociacijos narių profesinius, socialinius, ekonominius ir akademinius interesus.

Asociacijos uždaviniai

Visapusiškai remti veterinarijos mokslą, švietimą ir praktiką; siekti gerinti gyvūnų sveikatingumą ir užtikrinti tinkamą jų laikymą; rūpintis veterinarijos gydytojų kvalifikacijos kėlimu; skatinti veterinarijos gydytojus prisidėti prie praktinio būsimų veterinarijos gydytojų paruošimo; diegti profesinės etikos normas; propaguoti veterinarijos gydytojo profesiją, palaikyti ir kelti jos prestižą; siekti įamžinti įžymių veterinarijos gydytojų atminimą.

Iškeltų tikslų ir uždavinių įgyvendinimai

     LVGA organizuoja mokslines ir praktines konferencijas, seminarus, kursus, susirinkimus, diskusijas, parodas; leidžia ir platina leidinius, padeda savo nariams įsigyti veterinarinės literatūros; kuria komisijas ir darbo grupes įvairioms asociacijos užduotims spręsti.

Prireikus parūpina reikiamos informacijos ar pakviečia ekspertą spręsti reikalus, susijusius su veterinarine medicina ir praktika, veterinarijos gydytojų profesinėmis ir socialinėmis teisėmis bei įsipareigojimais; ruošia normatyvinių aktų ir normatyvinių aktų pataisų projektus, kai jie susiję su veterinarinės medicinos problemomis, gyvūnų laikymu, veterinarinio darbo organizavimu, veterinarijos gydytojų profesinėmis teisėmis ir įsipareigojimais, veterinarinio darbo santykiais ir socialiniais reikalais bei siūlo juos svarstyti atitinkamoms institucijoms.

Rūpinasi narių profesiniu ir socialiniu draudimu, steigdama naujus fondus ar bendradarbiaudama su veikiančiais fondais ir draudimo kompanijomis; skatina naujų veterinarijos gydytojų organizacijų kūrimąsi asociacijoje ir konstruktyvų tarpusavio bendradarbiavimą; bendradarbiauja su kitomis Lietuvos Respublikos nevyriausybinėmis organizacijomis, valstybinėmis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis; turi Etikos komisiją, kuri sprendžia asociacijos narių etikos klausimus ir gina veterinarijos profesijos prestižą, bei Etikos kodeksą, kurio nuostatų veterinarijos gydytojai turi prisilaikyti savo darbe.

Asociacija organizuoja kasmetinius suvažiavimus (46-asis vyko 2017 metais LSMU Veterinarijos akademijoje), konferencijas, kvalifikacijos kėlimo seminarus, sporto ir kultūros šventes, krepšinio turnyrus. 2009 metais sukurtas naujasis LVGA tinklapis, 2013 metais pagaminti naujo pavyzdžio LVGA nario pažymėjimai. 2013 metų lapkričio 08 dieną 42-ajame suvažiavime, vykusiame Raseinių rajone, „Karpynėje“, Asociacija iškilmingai paminėjo įkūrimo 90-metį.

LVGA narių skaičius atkūrus Lietuvos nepriklausomybę

2000 metai (1291 nariai). 2001 metai (1115). 2002 metai (1107). 2003 metai (1088). 2004 metai (1142). 2005 metai (1270). 2007 metai (1066). 2009 metai (1177). 2011 metai (808). 2012 metai (1039). 2013 metai (1007). 2014 metai ( 949). 2015 metai (962). 2016 metai (957). 2017 metai (966); 2018 (   ); 2019 (470); 2020

Aktyvių veterinarijos gydytojų skaičius Lietuvoje 2020 metais

(duomenys pateikti FVE)

 Viso: 2550. Valstybiniai: gyvūnų sveikatos ir gerovės 736; visuomenės sveikatos 630; laboratorijos 309. Privati veterinarija 779. Vet. vaistų gamyba 2. LSMU VA veterinarijos gydytojai 94.

LVGS ir LVGA vadovai

Sąjungos valdybos pirmininkais buvo išrinkti: Peliksas Mikšys (pirmasis), Petras Mironas, dr.  Stasys Jankauskas (1933) , prof. Konradas J. Aleksa, veterinarijos medicinos daktarai Juozas Mykolas Užupis ir Kostas Kanauka.

Atkurtos Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos pirmininkais (vėliau, tapus Asociacija- prezidentais) buvo:

Prof. dr.  Rimantas Karazija (1989-1992 m.) ;

Prof. habil.dr. Vygandas Paulikas (1992-1993 m.) ;

Veterinarijos gydytojas  Edvardas Valionis (1993-1997 m.) ;

Doc. dr. Petras Mačiulskis (1997-2003 m.);

Nuo 2003 m. spalio 09 dienos (LVGA 32-ojo suvažiavimo) iki 2019 metų spalio 11 dienos (LVGA 48-ojo suvažiavimo) Asociacijai vadovavo prof. habil.dr., LMA akademikas Vidmantas Bižokas.

2019 metų spalio 11 dieną LVGA 48-ajame suvažiavime Asociacijos prezidentu ketverių metų kadencijai (2019-2023) išrinktas LSMU  Biologinių tyrimų centro veterinarijos gydytojas, dr. Audrius Kučinskas.

 LVGS  ir LVGA Garbės nariai

1969 m. rugsėjo 28 dieną Lietuvos veterinarijos gydytojų draugijos tremtyje  visuotinis susirinkimas išrinko  dr. Stasį Jankauską pirmuoju  garbės nariu.

     1998 metais Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos Garbės narių vardai buvo suteikti veterinarijos gydytojams Stasiui Vaicekauskui, Petrui Kaseliui ir Jonui Gustaičiui.

    2013 metų spalio 08 dieną už didelius nuopelnus Asociacijai ir jos įkūrimo 90-mečiopaminėjimo proga buvusiems Asociacijos prezidentams prof.habil.dr. Vygandui Paulikui ir doc.dr.  Petrui Mačiulskiui buvo suteikti Lietuvos   veterinarijos gydytojų asociacijos Garbės narių vardai. Garbės narių diplomai įteikti 2013 metų lapkričio 08 dieną vykusiame LVGA XLII (42-ajame) suvažiavime.

2016 metų rugsėjo 05 dieną už nuopelnus veterinarinei medicinai ir personalinį indėlį stiprinant nevyriausybinių organizacijų-Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos ir Lenkijos veterinarijos gydytojų rūmų ryšius ir tarpusavio bendradarbiavimą LVGA užsienio Garbės nario vardas suteiktas buvusiam ilgamečiam Lenkijos veterinarijos gydytojų rūmų prezidentui dr. Bartosz Winiecki. Garbės nario diplomas įteiktas 2016 metų spalio 21 dieną LVGA XLV (45-ojo) suvažiavimo metu.

2019 metų birželio 12 dieną LVGA Valdyba už ilgametį glaudų bendradarbiavimą su Asociacija ir nuopelnus veterinarinei medicinai suteikė užsienio visuomeninių organizacijų- LVGA Garbės narių vardus Latvijos veterinarijos asociacijai (LATVIJAS VETERINĀRĀRSTU BIEDRĪBA) ir Lenkijos Šiaurės-rytų veterinarijos gydytojų rūmams (POLNOCNO-WSCHODNIA  IZBA LEKARSKO-WETERYNARYJNA W BIALYMSTOKU). 

LVGA Garbės narių diplomai  įteikti LVGA 48-ojo ataskaitinio-rinkiminio suvažiavimo metu 2019 metų spalio 11 dieną.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti tinkamą svetainės veikimą. Tęsdami naršymą, jūs sutinkate su LVGA Privatumo politika.